Lindau ol
neandartal, Ugnies iekojau paliktos, Maiau daug griaui ms protvi,
Suakmenjusi ir amin. Radau tik kelet degtuk, Su siera ant gal, Nustebimo
nebuvo jokio – Juk ne pirmas esu ia.
Ir kas palies man plaukus,
Kas juos man sušukuos,
Ir tapsiu baltu angelu,
Nes tik Dievas palies juos.
Ir tapsiu aš didvyriu,
Pasaulio ir žmonių,
Mojuosiu jiems pro langą,
Iš debesų baltų.
Mylės Jis ir mane,
Ir mano plaukus.
Ne, ne auksiniai jie,
Tik pilni dvasios šventos.
Ir vėl ta žemės paslaptis,
Gili, klastinga ir paini,
Pristabdė širdį – ar girdi ?
Pirma jau liko patvory…
Kas jas ten renka – nežinia,
Į lombardą tempte tempia vakare,
Kažkam juk reik naujų širdžių,
Ir visai nepatirtų jausmų…
Ji kaip sniegas ir medus -
Šaltas ir labai saldus,
Ji kaip sužeista gervė,
Pametusi savo vaikus.
Jos mintys visai kitoj,
Negu mūsų, erdvėj.
Užuominų pilna kalba -
Ji kaip tik man tokia !
Eilinė naktis nemiegota,
Pristabdė širdį ir taip jau miglotą.
Eilinė miegota diena
Prislopino silpną pasąmonę.
Paros laikas susimaišė,
Pasikeitė ir gyvenimo būdas -
It šikšnosparnis naktim,
Bandau mėnulį pasiekti.
Kur ta mano viltis,
Kur tie norai kvaili,
Vis kaip nors saulę matyt
Ir nieko kito nedaryt.
