Lino Gudaičio namai internete

Ir tik blogas oras
Man nuotaiką gadins,
Tik saulės nebūtis
Smilkinius vėdins.

Tik lietus man plaukus drėkins,
Ir tik vėjas juos džiovins.
Tik žvaigždės mane migdys,
Ir audra vėl išblaškys.

Niekas nežinojo,
Kas už šių kalnų,
Jų buvo po lygiai -
Kaip pagal svorį
Žmonių ir skruzdėlių.
Tas niekas
Neturėjo sparnų,
Į orą pakilti,
Jam buvo sunku.
Tuomet dar nebuvo
Niutono jėgos,
Niekas galvojo,
Kad skradžiai prasmegs.

Dangus prisvaigęs nuo žvaigdžių,
Kaip alkoholikas nuo pagirių,
Tamsiai paraudęs nuo debesų -
Vėjuota ryt tikrai bus.

Mačiau kaip meteorai šokinėja,
Nuo ovalo, trikampio ir kvadrato,
Visi balti kaip sniegas,
Kaip, kad ligoninėj sterilu.

Praradęs balsą genijus,
Kalbėjo akių žvilgsniu,
Tik vienas aš supratau jį -
Tapau genijaus burna.

Genijus priklausė nuo manęs -
Visai, kaip mažas vaikas,
Toks nerangus, ir kvailas be garsų,
Atrodė jis visiems.

Taptau tiltu, liftu į žemę,
Kur niekas jo negirdi,
Galėjau išdidžiai ištart:
- Perpratau pasaulio genijų !

Patinka kristi iš viršaus
Ir jausti žemės trauką,
Pajusti tą susilietimą su žeme
Ir sužinot, kas “tai” yra.

Tos kelios polėkio sekundės,
Pats maloniausias metas,
Jaučiuosi laisvas it paukštis,
It angelas skrendu.