Raudojo saulė per visą naktį,
Nuo draugės pykčio mėnulis raudo,
Gamta sustingo, sustojo laikas,
Kažkas pasakė, kad mums jau laikas.
Verkiau aš dangų apkabinęs,
Juk jau naktis, o aš ištinęs.
Pradėjo lyti – užgeso žemė,
Visi suprato – kometa praskrido…
Žiemos vanduo – baltas kaip kreida,
Purus ir šaltas – į ledą panašus.
Balti šešėliai, baltos pėdos –
Man vis tiek tas pats.
Kažkas į dangų raketą paleido,
Ji neša laivąm, palydovą,
Ar šiaip tik sau skrenda ?
Staiga susprogo – garsas nuaidėjo,
Matau šviesas – tai du tūkstantieji !
Girdžiu kaip vaikšto
Dievas dangaus skliautais,
Jaučiu savo sielą,
Sėlynančią tenais.
Tik Dievo rūstus žodis
Privers dangų aptempt,
Tik Jo tyras juokas
Leis į saulę man pažvelgt.
Visata susitraukė,
Liko tik žemė ir saulė.
Planeta, kaip laikrodžio rodyklė,
Ji rodė Dievui laiką…
Ir vėl tą patį sapnavau,
Ką vakar, užvakar ir dar seniau,
Tas monotoniškumas tęsėsi dar ilgiau,
Nei pats tai įsivaizdavau.
Kvailai jaučiuos matydamas tą patį,
Kas man primena gilią praeitį.
Vis stoviu viename taške -
Progreso nei vienam gale.
