Ir kiek beečiau
Vaivorykštės taku,
Savo spalvą
Atskleisti labai sunku.
Ruda, geltona ar žalia,
Sumaišius gaunas raudona.
Kvapai taip pat ne išimtis –
Gali atspėt kada mirtis…
Tik kreivos raidės sufleruos,
Kada širdis man supūliuos,
Nors medžiai vis dar laiko,
Parėmę sunkų dangų.
Be ribos, be kontūrų –
Vienas aš esu.
Net šešėliui vietos
Čia jau nerandu.
Viskas oksidavosi –
Kyla jau aukštyn,
Mano kūnas vienas
Liko nuošaly.
Užsidėjęs kaukę,
Vaidinau teatre,
Šaltas mano kūnas
Apgaudinėjo save…
Tu saulė ir medis –
Sulieta kartu,
Tavo sėklas gvildena,
Visi susėdę ratu.
Aš dar girdėjau,
Iš žmonių,
Kad tavo mintys
Su manim kartu.
Niekada nemokėjau
Į save žvelgt iš šono,
Turbūt reikės patykėti
Gandų aidais.
Na ir kas, kad tu kvepi
Tyriu angelų kvapu.
Man neskirta būti
Su tavim kartu.
Mes kaip vanduo ir ugnis –
Niekas iš mūsų nenusiramins.
Kaip diena ir naktis,
Kurios niekad nepasimatys…
Ėjau siauru taku,
Pro plyšius švietė saulė,
Jaučiausi esąs nuostabus,
Visai, kaip eilinė elgeta.
Skrajojo seni laikai,
Kažkur užnugary,
Nors sprandą ir skaudėjo –
Įstengiau atsigręžt.
Žvelgiau į plačią erdvę,
Paramstytą akmenų.
Jaučiau, jei vieną stumčiau –
Sugriūtų, kas statyta.
