Mirtis, egzistencija –
Ar tai svarbu ?
Kai danguj šviečia rojus
Ir kvepia medum.
Juk neverta mylėti,
Kas nemyli tavęs.
Gal imti skęsti
Kol kas nors ?
Gal neverta miegoti –
Juk niekas nekels,
Taip pavėluosi
Į pakasynas savas.
Mirtis, egzistencija –
Ar tai svarbu ?
Kai danguj šviečia rojus
Ir kvepia medum.
Juk neverta mylėti,
Kas nemyli tavęs.
Gal imti skęsti
Kol kas nors ?
Gal neverta miegoti –
Juk niekas nekels,
Taip pavėluosi
Į pakasynas savas.
Jaučiu kraujo srautą venomis,
Kuris sukelia pasigėrėjimo skausmą.
Lyg peiliu pjaustytų vidų,
Galvos net nebeskauda.
Retai tebūna šio skausmo kūnui,
Kūnui, kuris panašus į minkštą moliūgą,
Kuriame apstu meilės lervų,
Bet labai jau šilumos trūksta.
Apsiverst aukštyn kojom
Seniai protas siūlo,
Bet ką daryti,
Kad ir galvos trūksta ?
Aš vis galvoju,
Ar tai tas pats oras,
Kuriuo kvėpavo
Msų protėviai.
Ar tai ta pati saulė,
Kuri jiems skrudino odą.
O gal tai apgaulės gaubtas,
Tikinantis mano buvimą čia ?
A vis galvoju, Ar tai
tas pats oras, Kuriuo kvpavo Ms protviai. Ar tai ta pati saul, Kuri jiems
skrudino od. O gal tai apgauls gaubtas, Tikinantis mano buvim ia ?
Beribė dvimatė erdvė,
Žemės perskrodė ašį.
Atsirado du plutos gabalai –
Į delčią mėnulio panašūs.
Aš vieną suvalgiau,
Sumaišęs su duona,
Dabar beliko trys antrosios to,
Ka vadiname meduoliu.