Kažkur matau šviesos pašvaistę horizonte –
Beliko tik vieną parą suktis žemei.
Nebe už kalnų, jau ta diena,
Kai deginsiuos Visatos paplūdimyje.
Po truputį sugrįžta džiaugsmas,
Kurį dalim buvau iššvaistęs,
Naktim tuoj vėl bus šviesu –
Migdys mėnulis ant kalnų.
Nors medis be žalios dangos,
Jo šakos dar ilgai liesis prie dangaus.
Nors žmogaus galva be plaukų,
Jo mintys išgaruos negreit.
Kad ir kokia tamsi bebūtų,
Mintis, išsklaidanti žodžius,
Man viena pasidaro aišku –
Mirtis dar už devynių miškų.
Galėčiau duot nukirsti ranką,
Kad dar galėčiau pajusti meilę.
Pavasario pietinis vėjas,
Seniai to reikalauja.
Galbūt ilgai dar teks kentėti,
Vienam kaip pirštui slampinėti.
Nebetikiu daugiau į laimę,
Kuri anksščiau mane dar lankė…
Jie juokdariai – mazohistai,
Besijuokiantys iš savęs.
Kaip pantomimos teatre –
Mąsto judesiais.
Kai atsiduriu šių išperų rate,
Užsimanau aprašyti tai lape.
Ašaros išgraužia kanalus žanduos,
Pasekmės – ne kokios, mėnesis grabe.
Jis mėtė akmenim tada,
Kai lempa švietė vakare.
Aš buvau pirmą žingsnį bededąs
Link rojaus vartų slenksčio.
Įsižiebė antra šviesa –
Lyg prožektorius tamsiam urve,
Pajutau šilumą savy –
Supratau, Jis priėmė mane.
