Lino Gudaičio namai internete

Vien tik alus ir kava,
Kava ir alus,
Dangoraižio stogas
Ir mėnulis šviesus.

Vėl rytas
Ir saulės šviesa,
Eilinis atbukimas –
Vėl vidurdienio miegas.

Naktis ir tyla,
Šešėlių šviesa,
Šikšnosparnių ir žolės
Garsų visuma.

Ir užvertė žmonės galvas
Į dangaus platybes,
Lyg ieškotų savo draugo
Ar avinėlio paklydusio.

Keistas buvo vaizas –
Gauja pagonių mato dangų.
Man tai buvo tik Visata –
Neieškojau ten paklydusių gyvulių.

Giljotina leidosi žemyn,
Ilgai – apie metus.
Akimirkom atrodė,
Kad kyla ji aukštyn.
Bet tai tebuvo
Haliucinacijų padarinys,

Atėjo greitai ta diena,
Kai baigėsi kritimas,
Ir tik tada aš supratau,
Kodėl ji privertė mane kentėt:
Visus tuos mėnesius po ja,
Knisaus praeities šiūkšlynuos,
O ką radau toj beprasmybėj –
Telieka paslaptis maža.

Nors saulė drąsko man akis,
Aš vis dar galiu garsiai surikt.
Surikt žodžius ultragarsu,
Girdės juos tik delfinai.

Tai kuogi man naudingi
Šie žinduoliai?
Jiems teks dar daug evoliucionuot,
Kol galės pagelbėt man sausumoj.

Labai sunku įžvelgti
Tamsoj visas raides,
Nebent jos būtų baltos,
Ant juodo popieriaus užrašytos.

O gal akių man trūksta,
Ne mėlynų, o juodų ?
O gal iš viso užsidėti
Infraraudonuosius akinus ?

Ta klausimų kruša
Pradėjo vest iš proto –
Geriau jau užsimerkt
Ir nesukt galvos dėl rašto.