Lino Gudaičio namai internete

Jaučiu plakančią širdį-
neleidžia ji man užmigt,
nuklystu mintimis
į nežinomybės valdas.
Daug šviesų ir spalvų
supa mane,
daug garsų įvairių
kurtina mane.
Slystu tarp polių dviejų,
vis greityn ir greityn -
jie spaudžia mane,
štai – jau nebetoli
jų sąlyčio riba,
išlekiu iš šių gniaužtų
kaip lavina –
atsimerkiu….
Prabundu ryte…

Vienas, penki, devyni, penkiolika, dvidešimt aštuoni, penkiasdešimt trys, devyniasdešimt devyni, šimtas aštuoniasdešimt, trys šimtai…. Skaičiuoju aš ryte atsikėlęs. Ir taip kiekvieną rytą, skaičių vis daugiau ir daugiau… Visas tas šurmulys rytinėje nuotaikoje, apsiniaukęs dangus – rūkas, sukuria labai slogią nuotaiką. Bandau prisimint, ką sapnavau: lyg ir kažką apie pasaulio pabaigą, lyg ir apie naujo pasaulio gimimą. Mačiau Jėzų ir Mariją. Kažkodėl Jie visada mano pasąmonėje Būdavo pririšti prie „paskutinės dienos“. Galvoju apie tai, kiek dabar valandų ir pamatęs laikrodį, nemaloniai pasijaučiu, jau kelintą dieną iš eilės, atsikeldamas per pietus. „Toks tas gyvenimas“ – pagalvoju sau, ir besiropodamas iš lovos pastebiu didelę žaizdą dešinėje rankoje – ties alkūne. „Kažin kur kraujas“ – pagalvoju, žaizda nusausinta ir užkrešėjusi – nors vakar jos nebuvo. Hmm, keista… turbūt vėl vakar padauginau alaus ar da ko nors…
Bet tai nesvarbu šiuo momentu – galva plyšta, šiurpuliai kūnu laksto, tirpsta rankos. „Tai ką ir vėl gert ?“ – kažkuris vienas iš vidinių mano balsų nuskambėjo. „Nė velnio“ – tarė pats doriausias skambesys mano smegenų žievėse, ir aš nutariau kęsti skausmą. Besiprausdamas virpančiom rankom, sugebu kažkokiu būdų, sudaužyti veidrodį ir prasiskelti lūpą – „nieko sau alkoholizmo stadija“, besikeldamas nuo grindų sumąstau.

Pastebėjau labai įdomų smegenų veiklos principą, nukeliančiu į praeities nuotaikas. Taip galiu “nukeliaut”, su atitinkamu muzikos albumu, maždaug į 3 metus atgal. Klausydamasis “The Killers”, aš atsiduriu į 2007 – ųjų žiemą, klausydamas “Groove Armada” – tų pačių metų vasarą ir t.t. ir su kiekvienu albumu aš prisimenu, to laiko, svarbiausius įvykius ir žmones, su kuriais bendravau. Klausimas kyla – kaip taip fenomenaliai gali veikti muzika ? Kaip ji gali sukelti senus prisiminimus, bei to meto nuotaikas ? Manau, kad muzika – tai yra tam tikras “dekoderis”, kuris elektronu pavidalu, papuolęs į mūsų neuronus, suaktyvina tam tikrus smegenų žievės klasterius, kuriuose ir slypi mūsų prisiminimai. Taigi, klausykitės nostalgiškų kūrinių ir mėgaukitės “kelionėmis” šia “laiko mašina”.

Juokas:

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Iš dulkės į dulkę
po truputį virstu,
ant šakos sėdi Dėdė
ir liepia sustot.
staiga pakimbu
prie Dėdės akių -
Jis klausia manęs -
kurgi skrendu?
Atsakymui žodžių
pats nerandu.
Jis juokiasi ir verkia
vienu metu-
ir sako: nevirsk
dar iš dulkės dulke,
pabūk nevirtusia dulke,
dar tavo misija nebaigta-
dar dulkinimosi
tau negana.