Kirvarpom suėstas
tavo kamienas,
bet vis dar žydi.
Tavo šakos
dangų remia,
laiko debesis šalia -
aš ant vieno debesėlio
snūduriuoju ir glostau tave -
aš tave myliu,
juk mes draugai -
ar ne ?
Kaip sudėtinga -
aš čia aukštai,
netrukdomas niekieno -
guliu ir valgau medų,
o tu vargšelė -
šaknimis vis dar
prie žemės pririšta.
Prašau – užmegski
bent vieną vaisių,
kurį nuskynęs,
paliksiu tave -
užauginsiu mūsų vaiką
ir širdy būsi su manim
visada.
2008 05 27
22:02
