Einu gatve – kažkas kužda mano mintyse. Niekaip negaliu suprasti tų virpesių už konkorėžinės liaukos, atrodo, kad atominio sprogimo banga apsigyveno ten. Ji vis stiprėja, stiprėja… matau, kaip susilieju su aplinka, ir atrodo, aš jau tampu visumos dalimi, aš nebesuprantu daiktų ir reiškinių aplink save, kaip ir sapnuose, aš pradedu levituoti. Skrendu aukštai, aukštai… praskrendu virš miškų, virš miestų, virš bedugnių. Nevaldau savo kūno visai – kažkokia jėga mane neša, nematoma oro autostrada, poto staiga, išlekiu kaip raketa vertikaliai – dar aukščiau, link stratosferos. Pasidaro baugu, kad neturiu deguonies baliono bei skafandro… tik vėliau supratau, kad tai buvo eilinė transcedentinė meditacija…
