O, varge,
kur tu randies ?
Kas norus mano
pildys naktimis ?
Iš už širmos
matau tavo šešėlį,
girdžiu skardų juoką
ir lėtą tavo mirtį.
Matau siluetą-
gana skaidrų,
jis kyla aukštyn -
į patį dangų.
O, Siluete,
perduok mano
nakties sapnų žinią-
aš dar sugrįšiu,
o tave vėl mylėsiu.
2008 12 28 22:57
Neuostyk rožių,
nes jos kvapnios,
nevalgyk torto,
nes jis skanus.
Užuot tai daręs
įsikąsk sau į ranką,
pauostyk mėšlo krūvą -
turi suprasti ir kitą
bjaurumo ir skausmo
gyvenimo pusę.
2008 12 25 08:19
Buvo kadaise toks dėdė, barzdočius. Sėdėjo jis ant medžio šakos ir daug postringaudavo apie gyvenimo prasmę. Visi apačioj, kas vaikščiojo pro šį medį, į darbus, į laidotuves, į namus… nesuprato dėdės žodžių. Visi buvo pasinėrę į fantazijas, nuvedančias nuo realybės, niekas neskaičiavo laiko, kuris bėgo nenumaldomai greitai. Ir staiga dėdė tarė: “Viskas yra laikina, išskyrus laiką!”, žmonės suglumo… žmonės pasimetė, kaip gali būti viskas laikina ? juk tiek daug vilčių ir svajonių mes dedame į ateitį, juk mes gimėm tam, kad jos išsipildytų, ir tai yra nelaikina, o amžina ! Dėdė tarė “Pasižiūrėkit į savo dabartį !” Ir žmonės pamąstė… darbas, namai ir … laidotuvės… Būtent laidotuvės, jos yra mūsų esybės pabaigos pradžia, turime nustoti galvoti apie ateitį ir siekius, turime jų siekti dabar ir čia…
Aš vienas erdvėj –
Savo kokone,
Aplinkui ramu,
Tuščia beprotybė.
Noriu užčiuopt
Bent menkiausią
Smiltelę,
Bet deja,
Tuštuma aplinkui.
Nežinau kuom kvėpuoju,
Kuom plaka
Mano širdis,
Kuom aš dar gyvas,
Kokia čia jėga,
Kas gi čia slypi,
Visame kame.
2008 12 13 21:32
