Viduramžių mieste,
kalno papėdėj,
gyveno mano širdis,
tada dar oras
buvo grynas
ir bėgiojo maži vaikai.
Jų klegesys
mane užburdavo -
nerūpestingu dienų
paslaptis.
Ore sklandė ereliai,
o jų grobis bėgiojo
kalnais.
Dabar tai jau
seniai užmiršta-
žmonių minios
triūsia cigarečių
fabrike.
Ir aš čia tarp jų,
toks prasirūkęs,
ir smirdantis alum,
nieko dvasingo
ir doro neliko,
dažnai mintimis
iš čia aš pabėgu,
kas gi belieka -
tik levituoti
i kosmoso platybes
tamsias…
2009 23:45
